Eismo kultūros specifika: kas sieja ir skiria Lietuvą, Vokietiją ir Turkiją

Turbūt prisimenate, kaip daugelis Lietuvos vairuotojų nustebdavo išnykus sienoms tarp Vakarų valstybių, kai, prieš kelias dešimtis metų pirmą kartą išvažiavo, tarkime, į Vokietiją. Tuomet keliaudavome senais vokiškais automobiliais. Ir kaip nustebdavome, kai kur nors greitkelyje prie Berlyno ar Alpių kalnų keliuose, vos parodžius posūkį, mus praleisdavo net ir labai prabangūs automobiliai. „Oho, kokia jų vakarietiška kultūra“, – stebėdavomės.

Stebino ir tai, kad vakariečiai laikydavosi greičio ribojimų, pavyzdingai rodydavo posūkius, puikiai išmanė „užtrauktuko“ principą spūstyse. Atrodė, kad tokios pagarbos ir tvarkos keliuose niekad nepasieksime. O gal jau priartėjome prie to vakarietiško idealo ir net mūsų šalyje nebestebina geranoriški eismo dalyviai?

Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros docentė Laura Šeibokaitė prisimena prieš keletą metų atliktą tyrimą, kuriame lygino Lietuvos, Vokietijos ir Turkijos eismo „klimatą“. Nors nuo 2016 m., kai tyrimo duomenys buvo viešinami, jau praėjo šiek tiek laiko, kai kurios tendencijos lieka aktualios.

„Didžiausias skirtumas, lyginant su Vokietija, yra mūsų vairuotojų emocinė reakcija. Dalyvavimas eisme mūsų vairuotojams kelia stresą: kiti važiuoja per greitai ir nesaugiai. Daugeliui eismas yra nenuspėjamas, chaotiškas. Įdomu, kad lietuviai pasirodė panašiai su turkais. Tačiau turkų atsakymuose stipresnė fatalizmo gaida: „Kaip Dievas duos, taip ir nutiks“. Tad mūsų tyrimai parodė, kad Lietuvoje skubėjimo yra gana daug“, – apibendrino dr. L.Šeibokaitė.

Eismo kultūra – vairuotojų bendrystė, buvimas kartu

Daugelis Lietuvos vairuotojų sako: aš laikausi Kelių eismo taisyklių (KET) reikalavimų, tad esu kultūringas. Žinomo autosporto trenerio, buvusio lenktynininko Jono Dereškevičiaus nuomone, KET yra tik dalis to, ką galima vadinti eismo kultūra. Pamatas. Nes eismo kultūros sąvoka apima ne tik popieriuje surašytas taisykles, bet šį bei tą daugiau. Tai treneris iliustruoja savo asmeniniu pavyzdžiu:

„Visuomet važiuodamas domiuosi, kas vyksta aplink mane – ne tik priekyje, bet ir gale. Tarkime, kažkas nori intensyvaus eismo sąlygomis išvažiuoti iš kiemo. Ir tas kažkas galbūt turi šiek tiek mažiau vairavimo patirties. Tuomet aiškiu ženklu (tarkime ranka) parodau, kad įleidžiu į eismą dar vieną dalyvį.

Nes eismo kultūra – tai buvimas kartu su visais. Tai būtinybė atsižvelgti į kitų poreikius ir galimybes. Arba savo poreikius derinimas prie kitų. Taigi mano poreikis nuvažiuoti iš taško A į B per trumpiausią laiko tarpą negali būti dominuojantis.

Žinoma kadaise, kai gatvės buvo tuščios, viskas buvo kitaip. Bet šiais laikais turime suvokti realybę ir taip suplanuoti kelionę, kad jos metu nekiltų joks vidinis nepasitenkinimas dėl to, jog kiti galbūt visai kitaip mato kelią, galvoja ir elgiasi prie vairo. Juk jie taip pat remiasi KET reikalavimais, tačiau važiuoja kitaip“.

Skirtingas važiavimas pagal tas pačias KET

J.Dereškevičiaus nuomone, kiekvieno vairuotojo elgesį, informacijos apdorojimo greitį, gali lemti daugybė aplinkybių. Tarkime, amžius. Todėl tas, kuris vienam atrodys „pernelyg atsargus ir lėtas“, kitam „vairuos normaliai“. Kita vertus, juk toks pernelyg atsargus elgesys yra visiškai pagrįstas KET reikalavimais: jeigu aš kažko nesuprantu, ar gerai nematau to, kas yra priešakyje, mažinu greitį, kad nepadaryčiau klaidos su pasekmėm.

„Tad nesvarbu, kad šiandien mes vairuojame labai greitus automobilius. Nepriklausomai nuo automobilio markės ar variklio mes visi esame maži sraigteliai didelio laikrodžio mechanizme. Ir niekas negali to mechanizmo nei pagreitinti, nei palėtinti. Prie jo reikia prisitaikyti“, – apibendrina Jonas Dereškevičius.

Emocijų suvaldymas – didelė vertybė

Jis yra ne tik treneris, bet ir puikus psichologas – juk dauggybę žmonių išmokė važiuoti sportiniu režimu, suvokiant savo emocijas ir jas valdant. Tai kaip dabar paaiškinti greitesniam vairuotojui, kad lėtesnis tikrai nedaro nieko blogo ir kad neverta nervintis ar pykti?

„Stebiu savo emocijas ir kartais pajuntu, kad jos kelyje keičiasi, darausi irzlus. Kažkuris vairuotojas „pavagia“ tavo dėmesį, (tarkime „šachmatininkas“, šokinėjantis iš vienos juostos į kitą), natūralu, kad pirma reakcija į tokį elgesį yra susierzinimas. Nes kiekvienas iš mūsų viduje turime skirtingus „teisingo vairavimo standartus“. Ir visi, kurie netelpa į tuos standartus, generuoja neigiamas emocijas.

Todėl nuolat turime sau priminti, kad kelias – ne vieta pykti. Juk visi turime telefonus, kuriais galime paskambinti ir perspėti, jei vėluojame – tai nėra pasaulio pabaiga. Turime suvokti, kad šiais laikais eismas – visiškai neprognozuojamas. Spūstis gali sukelti net ir menkiausias eismo įvykis ar orų pokyčiai. Todėl nereikia pykti dėl to, ko mes negalime pakeisti ar kontroliuoti. Vienintelis dalykas, kuris priklauso nuo mūsų pačių – mintys.

Tą nuolat akcentuojame ir lenktynėse. Dažnai net ir sportininkams būna didelis iššūkis, kai įvykiai klostosi ne taip, kaip jis tikėjosi. Tada labai naudinga prisiminti, kad, jei žmogus negali suvaldyti savo susierzinimo, tada jis nieko negali valdyti. Tik sugebėjimas suvaldyti emocijas, neleisti joms per daug įsisiūbuoti, prarasti savitvardą, sporte (ir kasdienybėje) leidžia išlaikyti resursinę būseną, kurioje galime geriausiai panaudoti visus savo talentus ir sugebėjimus.

Jeigu nemokame skaityti savo minčių ir valdyti jų sukeltų emocinių būsenų, jei galvojame, kad mūsų mintys ir emocijos savaime yra vertybės, mums bus sunku visur – ne tik vairuojant automobilį. Tarkime, aš gyvenu Kaune, čia daug remontuojamų gatvių. Jei kiekviename žingsnyje reaguočiau neadekvačiai, nekontroliuodamas savo reakcijų, būtų visa diena sugadinta dėl sukilusių emocijų. Po to gali ir su kolegom ar bičiuliais elgtis netinkamai. Nekultūringai.“

Vienintelė mirties grėsmė buityje – automobilis

J.Dereškevičiaus nuomone, Lietuva žengė nemažą žingsnį, ugdydama vairuotojų kultūrą ir keisdama mąstymą:

„Vis daugiau laimingų žmonių sėdi prie vairo, taigi vairuotojai vis geranoriškesni. Tik laimingas žmogus gali pastebėti kitą ir jo nesmerkti už tai, kad vairuoja jau „rūkstantį“ automobilį. Kita vertus, dėl mūsų gyvenimo ritmo, įtampos ir streso kartais tiesiog nematome kitų automobilių ar jų vairuotojų veidų, kūno kalbos. Todėl nebelieka komunikacijos. Tai – dominuojanti būsena, kuri yra didžiausias eismo kultūros trukdis. Ta proga vertėtų vairuotojams priminti, kad vienintelė didelė mirties grėsmė mūsų buityje tai yra laikas, kurį praleidžiame vairuodami. Juk niekad nežinai, gal kas išvažiuos tau priešpriešiais“.

Greitis nebėra vertybė?

Trenerio nuomone, mūsų vairuotojų vertybių skalė keičiasi. Anksčiau nemažai vairuotojų galvodavo, kad geras tas, kuris sugeba spausti akceleratoriaus pedalą ir greitai važiuoti tiesiai. Tas ypač jautėsi, kai persėdome iš sovietinių į vakarietiškus automobilius.

Bet dabar ne greitis tampa vertybe, o kokybiškas, meistriškas vairavimas. Juk dažnai tenka girdėti vairuotojus didžiuojantis, kad sugeba važiuoti ne efektingai (t.y. „žiūrovams“) , o efektyviai (t.y. sau): susilieti su miesto ritmu, nuo sankryžos iki sankryžos judėti ne „gazas dugnas“, o saugiai, tolygiai, taupiai.

J.Dereškevičius pastebi, kad tokios vertybės, kai vairuotojais supranta, kad ne tik „gazo“ paspaudimas yra malonumas, plinta mūsų visuomenėje vis plačiau. Ankstesnę situaciją galima suprasti. Vairuotojus vairavimo mokyklose dažniausiai išmoko tik eismo taisyklių, o ne paties vairavimo, transporto priemonės valdymo besikeičiančiomis aplinkybėmis.

„Vairuotojai pamažu suvokia, kad problemos kyla tuomet, kai pasiekiame savo arba automobilio galimybių ribas. Supratimas, kad elektroninės saugumo sistemos yra panacėja, jau praeina. Nes viskas juk priklauso nuo greičio ir vairuotojo įgūdžių. Dar M.Schumacherio laikais mokslininkai lygino žmogaus ir automobilio reakciją. Jei vairuotojo reakcija būtų 5 Hz, tai automobilio – tik 1 Hz. Ir nesvarbu, ar automobilis labai brangus, ar ekonominės klasės, galioja tie patys dėsniai: vairuotojas gali atlikti manevrą labai greitai, bet šiek tiek laiko reikės dar ir automobiliui, kad jis sureaguotų į staigų vairo pasukimą ar pedalo spustelėjimą. O tai trunka 5 kartus ilgiau. Taigi šia prasme modernūs vakarietiški automobiliai nuo senų žiguliukų skiriasi nedaug, iš esmės tik greičio riba. Fizikos dėsniai ir pakitusios oro sąlygos visus automobilius veikia taip pat“.

Šaltinis: 15min.lt