Psichologas išanalizavo neblaivių vairuotojų logiką: siūlo atsakyti sau į tris klausimus

Psichologai akcentuoja – žmogaus elgesį visose situacijose lemia ne vienas, o visas kompleksas psichologinių ir socialinių veiksnių. Vairavimą išgėrus – taip pat. Pasirodo, tam yra tikslus paaiškinimas.

Rizikuoti savo ir kitų gyvybe skatina daugelyje mūsų tūnantis noras save pateisinti. Tai dar labiau sustiprina siekis dominuoti, konformizmas ir paprasčiausias pripratimas.

Dažnas mūsų dedamės neįsivaizduojantys, kas žmogui šovė į galvą, kad sėdo prie vairo išgėręs. Kartais ir patys pagauname save galvojant – juk nedaug jis išgėrė, tikrai leistinos alkoholio normos nepasieks!

Sertifikuotas Europos psichologas Arūnas Norkus į šią situaciją žvelgia kiek plačiau.

Saviapgaulė – man taip nenutiks?

Pirmiausias klausimas – kodėl taip elgiamasi? Mes visi turime psichologinę tendenciją savo elgesio priežastis paaiškinti vidiniais arba išoriniais veiksniais.

„Apie šią tendenciją dar praeito šimtmečio viduryje rašė amerikiečių psichologas F.Heideris. Anot jo, mes linkę gerus dalykus – sėkmes, pasiekimus – priskirti sau, o nesėkmės priežasčių ieškoti tarp išorinių veiksnių. Toks mąstymas lemia, kad žmogus linkęs manyti, jei kitiems kažkas nesiseka, tai čia jų kaltė, o man asmeniškai nieko blogo nutikti negali“, – teigia psichologas.

Pažįstama būsena? Analogiškai – tokia mąstymo tendencija lemia manymą, kad aš galiu išgėręs vairuoti, nes viskas bus gerai. Aš gerai vairuoju, turiu tinkamus įgūdžius, esu protingas, sėkmingas ir viskas man pasiseks! O tie, kurie išgėrę vairuodami padaro avarijas arba įkliūva policijai – patys kalti. Man taip nebus.

„Tokią mąstymo kryptį gali sustiprinti ir kai kurie asmens charakterio bruožai arba asmenybės savybės – polinkis dominuoti, impulsyvumas, polinkis į riziką, egoizmas. Jie lemia perdėtą pasitikėjimą savimi, manymą savęs esant aukščiau aplinkybių – o tai reiškia, aukščiau realybės. Aš neįkliūsiu, o jei įkliūsiu – išsisuksiu“, – patikslina A. Norkus.

Anot pašnekovo, kitas labai svarbus veiksnys, neretai nulemiantis vairavimą išgėrus – konformizmas. Tai yra psichologinė tendencija nusileisti kito žmogaus ar grupės nuomonei, priimti svetimas elgesio normas, atsisakant savųjų. S. Milgram eksperimentiškai įrodė, kad norėdamas pritapti prie kitų, nekonfliktuoti, nebūti atstumtu žmogus gali pasielgti taip, kaip siūlo ar spaudžia elgtis kiti. Net jei toks elgesys prieštarauja jo vidiniams įsitikinimams.

„Būtent dėl šios priežasties kai kuriems vairuotojams sunku atsispirti raginimams „dar po paskutinę“, „kad kelias nedulkėtų“, ir visiems kitiems, spaudžiantiems išgerti bent vieną taurelę – juk nieko čia neatsitiks“, – tikina A. Norkus.

Pripratimas – lyg prigimimas!

Psichologas pažymi, kad dažnu atveju veikia adaptaciniai procesai arba tiesiog pripratimas. Iš pradžių žmogus vairuoja išgėręs vieną taurelę. Viskas pasiseka. Po kurio laiko sėdasi prie vairo po poros bokalų. Jei nieko nenutinka, išgeriamo alkoholio kiekis prieš vairavimą didėja: „Visais tais atvejais, kai sulaikomi visiškai girti vairuotojai, jie tikrai ne pirmą kartą prie vairo sėdosi neblaivūs, nesvarbu, ką jie bepasakotų ir kaip besiaiškintų.“

Žinoma, svarbu nepamiršti ir paties alkoholio poveikio vairuotojų mąstymui ir savimonei. Kaip ir bet kuris kitas narkotikas – alkoholis iškreipia psichiką. Atsiranda didesnis pasitikėjimas savimi, dingsta iki tol buvusi įtampa ar nerimas, pakyla nuotaika. Atsiranda sėkmės ir optimizmo pojūtis, kuris apgauna vairuotoją, kad jis ir išgėręs vairuoja taip pat tiksliai, kaip ir blaivus. Deja, realybė yra kitokia.

Net ir leistinos dozės daro poveikį

Tyrimai rodo, kad net menkiausios alkoholio dozės – netgi leistinos – sumažina vairuotojo reakciją, ji tampa uždelsta, lėtesnė ir to pasekmė – vėlavimas sureaguoti pastebėjus kliūtį, mažesnis pastabumas, prastesnė kontrolė. Jei prie to prisideda nuovargis, neišsimiegojimas – neigiamas alkoholio poveikis stiprėja.

Specialistai nustatė, kad nemiegojus 24 valandas organizmo reakcijos išsikreipia taip pat, tarsi vairuotojas būtų išgėręs butelį degtinės. Natūralu, kad visą naktį prašokus klube ir prieš grįžtant namo išgėrus taurelę, ji paveiks keleriopai stipriau, nei kitomis sąlygomis.

Trys klausimai ir atsakymai sau pačiam

A.Norkus neabejoja – jei žmogus save analizuoja, kelia sau aukštas vertybes – galima tikėtis teigiamo rezultato ir pokyčių. Rizikuojantiems sėsti prie vairo išgėrus, psichologas siūlo užduoti sau tris klausimus.

Pirmas – ar tai mano pasirinkimas?

Antras – ką man tai duos?

Trečias – jei padaryčiau avariją, kas bus atsakingas?

Po klausimų reikia sąžiningų atsakymų pačiam sau – mane įtikino ir paveikė, garbės tai nepridės, kaltės po avarijos nusiplauti nepavyks.

A.Norkus primena, kad alkoholis veikia slopinančiai, todėl siūlo pamiršti leistinas alkoholio normas, jei tuo pačiu metu tenka vairuoti: „Alkoholis slopina visus smegenų centrus ir motorines reakcijas. Net ir maža dozė turi tokį poveikį. Kai reakcija sulėtėja, prarandama brangi reakcijos laiko sekundės dalis, kai dar buvo galima sustabdyti ar kitaip išvengti tragedijos.

Čia psichologas vėl primena trečią klausimą apie atsakomybę – laisvi tampame tada, kai pasirinkdami priimame ir visą atsakomybę. Jei vairuojame – negeriame. O jei išgeriame – elgiamės atsakingai ir dalį šventės biudžeto skiriame taksi. Tikrai apsimoka.

Šaltinis: 15min.lt