Pamoka visam gyvenimui: padaryta klaida vos nekainavo pėsčiosios gyvybės


Specialistai pastebi: šiais socialinių technologijų laikas įprotis rašyti, naršyti ar kalbėtis telefonu vairuojant automobilį – viena iš dažniausių eismo įvykių priežasčių. Vilnietė Marija (tikrasis vardas redakcijai žinomas) tuo įsitikino pati: telefonas jos rankose vos nekainavo kito žmogaus gyvybės.


Pardavimų vadove vienoje reklamos įmonėje dirbanti moteris sutiko pasidalinti savo istorija, tapusia skaudžiausia gyvenimo pamoka. Kaip pasakoja Marija, iki lemtingojo įvykio mobilusis telefonas moterį lydėdavo visus ir visada, ne išimtis – ir vairuojant automobilį.


„Dirbant pardavimų srityje, mobilusis telefonas tampa pagrindiniu darbo įrankiu – su juo keliesi ryte ir eini miegoti vakare. Bendravimas su užsakovais, partneriais, kolegomis vyksta nuolatos, todėl buvau įpratusi telefono iš rankų nepaleisti net ir vairuodama, juk neversiu kliento laukti“, – pasakoja moteris ir pripažįsta tik dabar supratusi, kad toks nusistatymas – mažų mažiausiai kvailas.


Nelaimė buvo tik laiko klausimas


Vieną lietingą rudens vakarą Marija baiginėjo darbus Vilniaus centre įsikūrusiame biure. Pašnekovė pasakoja tą kartą ilgiau užtrukusi biure.


„Kai susiruošiau namo, buvo maždaug 20 valanda vakaro. Įprastai dirbu trumpiau, bet savaitė buvo intensyvi, tad teko ilgiau pasėdėti ir pabaigti svarbiausius projektus. Likusius kelis nesuderintus pardavimus tikėjausi nukelti kitai savaitei“, – prisimena moteris.


Deja, tą kartą įprasta kelionė namo virto didžiausiu Marijos košmaru. Kaip tikina Marija, kaltinti dėl to negali nieko kito, tik pati save.


„Važiuojant Kalvarijų gatve, pradėjo dar stipriau lyti, mano greitis buvo apie 50 km/val. Ant keleivio sėdynės gulėjęs telefonas supypsėjo – gavau žinutę iš kliento. Nieko nelaukdama čiupau telefoną ir ėmiau atrašinėti. Kaip dabar prisimenu, pranešimo turinys buvo visai nereikšmingas, kažkas apie kito mėnesio susitikimą, todėl tai tikrai nebuvo pirmo skubumo klausimas. Po kelių sekundžių – dar viena žinutė , tačiau jos perskaityti tą kartą taip ir nespėjau. Vos tik nuleidau akis link telefono, pajaučiau smūgį į automobilio priekį“, – pasakoja pašnekovė.


Iš pradžių moteris sako nesupratusi, kas nutiko. Kadangi stipriai lijo ir matomumas buvo prastas, Marija pagalvojo, kad kliudė kelininkų paliktą atitvarą ar įspėjamąjį ženklą, tačiau tikroji situacija buvo kur kas rimtesnė.


„Išlipusi iš automobilio, pamačiau ant kelio gulinčią merginą. Mane ištiko šokas. Iš galo ir priekio sustojusių automobilių vairuotojai suskubo į nelaimės vietą. Stovėjau lyg sustingusi, girdėjau tik aplinkinių riksmus: „ar tau viskas gerai?“, „pažiūrėkit, ar yra pulsas“, „jau skambinu 112“, – fragmentus iš avarijos prisimena moteris.


Avarijos pasekmės lydėjo dar ilgai


Atvykusi greitajai medicinos pagalbai, nukentėjusioji buvo nugabenta į ligoninę. Mergina išgyveno, tačiau kaip vėliau paaiškėjo, susidūrimo metu jai lūžo šonkauliai, ranka, buvo stipriai sutrenkta galva. Medikų pagalbos prireikė ir pačiai Marijai.


„Atsitokėjusi paskambinau vyrui, kuris kaip mat atvyko į nelaimės vietą. Davusi parodymus policijos pareigūnams, grįžau namo. Laikas atrodė kaip sustojęs, visą naktį negalėjau užmigti. Tačiau tai buvo tik viena iš daugelio velniškai sunkių naktų, kurias teko ištverti per pastaruosius metus“, – tikina moteris.


Iškart po nelaimės, Marija pasiėmė neapmokamų atostogų. Prasidėjo varginantys teisiniai procesai, bendravimas su pareigūnais. Pašnekovei prireikė ir psichologo pagalbos.


„Buvau pripažinta kalta, metams netekau vairuotojo pažymėjimo. Su teismo nuosprendžiu pilnai sutikau, atlyginau visą turtinę ir neturtinę žalą nukentėjusiajai. Tačiau kaltės jausmas, nepasitikėjimas savimi, baimė po šio eismo įvykio lydėjo dar labai ilgai. Apie pusę metų lankiausi pas psichologę, o atgavusi teises, prie automobilio vairo sėdausi tik dar po kelių mėnesių“, – pasakoja Marija.


Šiandien moteris tikina susitaikiusi su tuo, ką padarė ir išmokusi skaudžią gyvenimo pamoką. Tačiau apgailestauja savo klaidą supratusi tik tuomet, kai nutiko nelaimė.


„Kai vėl pradėjau vairuoti, prieš įsėsdama į automobilį telefoną su išjungtu garsu nugrūsdavau giliai į rankinę, kad nekiltų net menkiausias noras kažkam atrašyti ar paskambinti. Bėgant laikui, tokios drastiškos priemonės atsisakiau, įsigijau laisvų rankų įrangą, tačiau, tiesą sakant, net ir ja, jei nėra didelės būtinybės, stengiuosi nesinaudoti. Juk visus neatidėliotinus reikalus telefonu galima sutvarkyti prieš sėdant prie vairo. Galų gale, visuomet galima sustoti saugioje vietoje ir ramiai pasikalbėti, jeigu tai labai skubu, – teigia pašnekovė. – Dėl mano kvailo ir nepateisinamo elgesio sunkiai nukentėjo žmogus, tačiau pasekmės galėjo būti kur kas skaudesnės. Todėl nekartokite mano klaidos, neimkite telefono į rankas, kai vairuotoje. Kažkam jūsų neatsakingas elgesys gali kainuoti gyvybę.“


Specialistai perspėja

Saugaus eismo ekspertai tikina, kad norint saugiai vairuoti, būtini trys, kartu veikiantys, elementai: situacijos stebėjimas, mechaniniai judesiai ir susikoncentravimas į vairavimą. Naudojantis telefonu, nukenčia visos minėtos sritys – pastabumas, susikoncentravimas, gebėjimas priimti sprendimus.


Aklai pasikliauti nereikėtų ir laisvų rankų įranga. Nors ji nėra draudžiama, tai neužtikrina saugaus vairavimo ir gali tapti eismo įvykių priežastimi. Laisvų rankų įranga leidžia vairuotojams kalbėtis telefonu, neatitraukiant rankų nuo vairo, tačiau ji neapima visų trijų būtinųjų saugaus vairavimo elementų ir trukdo vairuotojams susikoncentruoti, visą dėmesį skirti vairavimui.


Vairuojant ir tuo pačiu kalbantis telefonu, naudojant laisvų rankų įrangą, vairuotojo dėmesingumas sumažėja kone perpus. Tokie vairuotojai lėčiau reaguoja į pavojingas situacijas kelyje, apskritai nepastebi pavojų, sunkiau įvertina greičio ir atstumų keliamą riziką.


Šaltinis: Delfi.lt

Kitos naujienos