Nuo kada su vaiku kalbėti apie saugų eismą ir kaip tai daryti?


Dažnai tėvai net nespėja pastebėti, kaip prabėga laikas nuo mažylio pirmųjų žingsnių iki pirmų transporto priemonių – paspirtuko ar dviračio – valdymo. Ar spėjame padėti bent minimalius saugaus eismo pamatus vaikui, kuriam vos treji? Kada tinkamiausias laikas apie tai kalbėti ir kaip?


Pradėti – nuo 3–4 metų


Dažnai ir įvairiausių dalykų vaikus mokome žaidimo forma. O kaip su saugiu elgesiu kelyje, kur mažiausiai norisi skatinti žaisti, kur siekiame išugdyti itin atsakingą elgesį. Vaikų psichologas Tomas Kelpša pataria apie saugų elgesį kelyje su mažyliais pradėti kalbėti nuo 3-4 metų: „Tačiau nepamirškime ir to, kad dar ir iki to laikotarpio tėvai pradeda mokyti vaikus atsargumo, neleidžia išbėgti vaikams į kelią, arba eiti arti važiuojamosios dalies.“ Tad, pasak pašnekovo, šiokie tokie pamatai vaiko galvoje dedami jau anksčiau.


Norint išmokyti vaikus tinkamo elgesio eisme, anot T.Kelpšos, nereikėtų vengti pačių įvairiausių ir būtent šiai kartai priimtinų būdų, formų. Taip svarbi informacija pasieks vaikus kur kas greičiau. „Yra įvairių žaidimų, kurių metu galima išmokti saugumo eisme. Manau, reikėtų įtraukti kuo daugiau praktinių mokymo metodų, vaizdinių priemonių, kas neleis vaikams nuobodžiai priimti informacijos.


Žinoma, reikia įsitikinti, kad vaikas tuo metu jus girdi ir nėra susikoncentravęs į kitus dalykus, pavyzdžiui, telefoną ar planšetinį kompiuterį, – patarė pašnekovas.


Kartojimas ir kantrybė


Svarbu vaikams pateikti patraukliai, įtraukiančiai ir suprantamai pateikti svarbiausius saugaus eismo principus, bet niekas geriau nemoko mažylių nei tėvų pavyzdys, įsitikinęs vairavimo instruktorius, žurnalistas Valdas Juozas Vilūnas.


„Pagrindinis ir esminis saugaus eismo mokymo principas vaikui, tai deramas tėvų pavyzdys. Sunku tikėtis gero rezultato, jeigu bent vieno tėvo pamokymai nesutampa su jo elgesiu prie vairo ar gatvėje. Kitas svarbus dalykas - mokyti savisaugos ir atsargumo, paaiškinti, kad ir net laikantis taisyklių reikia nuolat stebėti kas vyksta aplinkui“, - komentavo pašnekovas.


Anot instruktoriaus, vaikui galbūt ne vieną kartą reikėtų paaiškinti, kur galima saugiai žaisti, važinėti dviračiu bei paspirtuku. „Kartu su vaiku apžiūrėti saugias aikšteles ir dviračių takus, numatomus maršrutus. Tėvai turėtų žinoti ir paaiškinti savo vaikams, kad kelias skirtas transportui, eiti juo sutemus ar esant blogam matomumui be atšvaitų ir prožektoriaus mirtinai pavojinga“, – tęsė V.Viliūnas.


Nereikėtų tikėtis, kad rezultatą matysime jau kitą dieną – vaikas visada sustos reikiamoje vietoje, apsižvalgys, nedūks, bus budrus. T.Kelpša tikino, kad tai – ilgas ir nemažai kantrybės reikalaujantis darbas, o jį pagreitinti gali tik pačių tėvų deramas pavyzdys: „Ne dažnas vaikas viską prisimena ir atlieka iš pirmo karto.


Vaikai turi apdoroti daug informacijos, pažinti aplinkinį pasaulį. Tėvai turėti suprasti, kad kuo daugiau kartos, tuo vaikas geriau įsimins informaciją.


Reikia tik turėti kantrybės ir nepamiršti, jog teigiama įtaka visada daro teigiamą poveikį. Jei tėvai dalyvaudami eisme patys elgiasi mandagiai, tai ir vaikai taip darys. Jei priešingai – bus priešingai.”


Negąsdinti policija


Supažindindami su saugaus eismo principais tėvai atkreipia dėmesį į budrumą, kelių eismo taisykles – kaip tinkamai pereiti gatvę, kam skirti dviračių takai, jog nedera bėgti į važiuojamąją dalį ir daugybė kitų, tačiau vis dar neretai pasitaiko ir sąlyga „nes ateis policininkas ir nubaus“.


„Didelė tėvų klaida aiškinti, kad taisyklių reikia laikytis ne dėl tvarkos ir saugumo, o dėl to, kad nenubaustų policija, – aiškino V.Vilūnas, - Tai ypač aktualu mažesniuose miesteliuose, gyvenvietėseKai kurie tėvai, įsitikinę, kad vairuoja saugiai, nepasirūpina vaikų saugumų – veža vaikus ne automobilinėse kėdutėse arba neprisegtus saugos diržais. Vis dar yra ne tiek mažai vairuotojų, kuriems „policija gali pagauti“ yra didesnis argumentas nenusižengti nei supratimas, kad nesaugiai elgdamasis gali sukelti pavojų sau ir kitiems.“


Tiek patys kelių eismo taisyklių turėtume laikytis dėl savo ir kitų saugumo, tiek vaikus mokyti tai daryti ne „dėl policijos“. Be to, gąsdindami pareigūnais tėvai gali padaryti ir dar daugiau žalos – įvykus nelaimingam atsitikimui, vaikai turėtų kreiptis į policiją, o ne jos bijoti.


Kalbėdamas apie netinkamus pavyzdžius, V. Vilūnas atkreipė dėmesį ir į elektrinius paspirtukus: „Tėvai taip pat labai smarkiai rizikuoja savo vaikų sveikata ar net gyvybe veždami juos elektriniais paspirtukais. Net nedidelis susidūrimas ar griūtis gali baigtis sunkia vaiko galvos, kaklo trauma ar net invalidumu.


Sunku vaiką įtikinti, kad taip važiuoti nesaugu, kai jis nuolat mato nesaugiai važiuojančius savo bendraamžius, kaimynus. Tas pats ir su dviračiais - šalmas ir ryški liemene yra būtini kiekvienam dviratininkui, dėl jų pačių saugumo“, – įžvalgomis dalinosi vairavimo instruktorius.


V.Vilūnas pasiūlė tėvams žiūrėti kūrybingai į apsaugos priemones, galbūt tai paskatintų ir mažylius, ir pačius tėvus dažniau dėvėti šalmus ar liemenes: „Šalmai, kojų ir rankų apsaugos, ryškūs rūbai, šviesos ne tik būtini kiekvienam dviratininkui ir paspirtuko vairuotojui, bet ir labai madingi atributai. Jeigu tokia mada nesvetima tėvams, ji bus sava ir vaikams.“


Ne ką mažiau svarbiu veiksniu stengiantis išmokyti saugaus eismo, ir ne tik jo, V.Vilūnas įvardijo tiesiog nuoširdų bendravimą su vaiku.


„Po atostogų dažnas su klasiokais ar draugais pasidalina ne tik patirtais įspūdžiais bet ir įvairiomis patirtimis. Sakykime, po penktos klasės mokėjau dviračiu važiuoti tik ant vieno rato ir man atrodė, kad esu labai „kietas“, bet klasiokas buvo dar „kietesnis“ – su mopedu išdarinėdamas įvairius triukus.


Niekas mums nepaaiškino ir nepamokė, kad tokie triukai pavojingi, nesaugūs mums patiems, mūsų draugams“, – svarstė pašnekovas.


Būtent todėl tik daugiau ir nuoširdžiau bendraujant bei kartu būnant su vaiku galima praktiškais pavyzdžiais parodyti ir paaiškinti, kur slypi pavojai, kaip elgtis norint jų išvengti. „Būtų gerai, kad tėvai su savo vaikais dažniau būtų kartu, nuoširdžiau bendrautų, neprimestinai pasikalbėtų apie eismo ypatumus, o aptartų įvairias situacijas važiuodami kartu automobiliu, dviračiais ar paspirtukais.


Eismo stebėjimas yra svarbus dalykas mokantis analizuoti įvairias situacijas. Eismo stebėjimas yra svarbus dalykas mokantis analizuoti įvairias situacijas, jų priežastis“, – tikino V.Vilūnas.


Galiausiai, pašnekovas tiesiog ragino, tiek tėvus, tiek vaikus tiesiog saugotis, gerbti ir saugoti kitus eismo dalyvius, o tada kelionės bus ramesnės, labiau prognozuojamos ir visai nesvarbu – esi vairuotojas ar pėsčiasis.



Šaltinis: 15min.lt


Kitos naujienos