Gyventojus išvarginęs karantinas keičia įpročius – dviratis populiarėja ne tik laisvalaikiu, bet ir
„Daugeliui darbas iš namų atrodė neįmanomas, nes tam nepritardavo vadovas. Bet per pastaruosius mėnesius tai pasikeitė. Žmonės suprato, kad sykį ar du per savaitę tikrai gali dirbti iš namų. O tai ženkliai sumažino eismą. Be to, ieškodami būdų laikytis socialinės distancijos, žmonės turėjo ieškoti alternatyvų viešajam transportui. Tokia alternatyva tapo dviratis“, – LRT RADIJUI sako Bredos taikomųjų mokslų universitete dviračių takų infrastruktūrą tyrinėjantis olandas Joostas de Kruijfas.
Važiuoti dviračiu naudinga sveikatai, beveik nieko nekainuoja ir nėra šansų pakliūti į transporto spūstis. Kodėl tuomet gatvės Lietuvoje neužtvindytos dviratininkais kaip, pavyzdžiui, Olandijoje?
Koronaviruso pandemija privertė daugelį permąstyti ir pakeisti savo kasdienius įpročius. Vienas jų – transportas. Didieji pasaulio miestai praneša apie stipriai išaugusį dviratininkų skaičių. Kaune bei Vilniuje dviračių takai per karantiną taip pat labiau apkrauti.
Britai pasigenda saugumo
Prieš kelias savaites klimato aktyvistų judėjimas „Extinction Rebellion“ pakvietė Jungtinės Karalystės (JK) gyventojus išvažiuoti į gatves ir pareikalauti saugesnės infrastruktūros dviračiams. Aktyvistai purškė ryškiaspalvius dažus ant kelio, taip žymėdami alternatyvius takus. Vienas judėjimo dalyvių Casparas Hughesas sako, kad dviračių takų infrastruktūra JK nė iš tolo neprimena sąlygų Olandijoje ar Kopenhagoje
„Mes labai atsiliekame. Tiesa, 20 a. pradžioje, dar prieš II pasaulinį karą, dviračiai JK buvo gerokai populiaresni. Bet tam atėjo galas. Štai olandai 8-ajame dešimtmetyje pradėjo protestuoti ir 90-aisiais dviračių takų infrastruktūra jau buvo įtrauktą į miestų planavimą. JK tai neįvyko. Dėl to šiandien vos 2 proc. britų kelionių yra atliekamos dviračiu. Antai Olandijoje – trečdalis visų kelionių – dviračiais! Žinoma, yra išimčių ir JK. Kembridže apie ketvirtadalį visų kelionių sudaro dviračiai, tačiau taip yra dėl to, kad ten veikia saugi infrastruktūra“, – sako C. Hughesas.
Ekseteryje, pietvakarinėje JK dalyje, gyvenantis C. Hughesas dviračiu važinėja visą gyvenimą. Jau senokai pardavęs savo automobilį, susikonstravo elektrinį dviratį ir juo važiuoja visur, kur reikia.
Aš pats Londone važinėjau dviračiu jau dešimt metų, sako jis. „Tokia patirtis viename didžiausių pasaulio miestų mane pavertė praktiškai bebaimiu. Tada susilaukiau vaiko ir supratau, kad nieku gyvu neleisčiau jam važiuoti į mokyklą su dviračiu – tai labai nesaugu, – teigia britas. – Nors aš pats vaikystėje visur važiuodavau dviračiu, nes eismo srautas buvo gerokai mažesnis.“
Saugumo stygius ir nepakankama infrastruktūra lemia, kad JK kelionės dviračiais sudaro vos 2 proc. visų kelionių. O dažnu atveju dviratis britams – priemonė laisvalaikiui ir sportui.
„Mūsų premjeras Borisas Džonsonas pareiškė, kad didžiausias jo politinis pasiekimas yra dviračių keliai Londone. Eidamas Londono mero pareigas jis vienas pirmųjų ėmėsi šio reikalo. O dabar, kaip premjeras, entuziastingai siekia keliones dviračiu paversti saugesnėmis visoje JK. Jau dabar jis pasirūpino, kad laikinai dviračių takų infrastruktūrai būtų skirta 250 milijonų svarų tam, kad žmonės galėtų saugiai keliauti, laikytis socialinės distancijos. Ryžtą imtis veiksmų matome, bet ar tų 250 milijonų svarų pakaks – klausimas. Nes sustatyti kūgius gatvėje – nėra sudėtinga, tai pigu – bet infrastruktūros ir saugumo klausimų tai iš esmės nesprendžia“, – pasakoja C. Hughesas.
Nors, pasak C. Hughes, tai gera pradžia, tačiau jau 5-erius metus Jungtinės Tautos (JT) ragina visų valstybių susisiekimo ministerijas 20-imt procentų biudžeto skirti saugiai dviračių infrastruktūrai. JK ta suma tris kartus mažesnė. „Extinction Rebellion“ narys sako, kad agitavimas plėtoti tvarų transportą yra klimato aktyvizmas – JK transportas į atmosferą išmetą didžiausią kiekį šiltnamio efektą sukeliančių dujų.
„Net mano vietinė dviračių parduotuvė Eksteryje užtvindyta pirkėjų rezervacijomis keliems mėnesiams į priekį. Niekada anksčiau to nėra buvę, – maloniai stebisi pašnekovas. – Kitos dviračių parduotuvės praneša apie net 800-ais procentų išaugusius pardavimus. Tai milžiniški skaičiai. Tačiau greta viso to, pamažu atpalaiduojamas karantinas ir į gatves vėl pradeda grįžti automobilių srautai. Dar vakar nugirdau moterį sakant, kad ji labai džiaugėsi per karantiną turėjusi galimybę į darbą vykti dviračiu, tačiau dabar ji turėjo sustoti, nes eismas labai išaugo. Koronavirusas yra siaubinga pandemija, nusinešusi dešimtis tūkstančių gyvybių JK. Tačiau klimato kaitos padariniai bus nesulyginamai didesni – grasinantys žmones nušluoti nuo žemės paviršiaus.“
Kilpinis eismo organizavimas
Dviratininkų bendrijos nariui vilniečiui Justui Ingelevičiui dviratis yra pagrindinė susisiekimo priemonė – tiek darbo, tiek laisvalaikio reikalais. Pasak jo, kelionė dažniausiai trunka iki pusvalandžio ir praktiškai nieko nekainuoja.
Vilniaus dviračių takus dar iki šių metų pabaigos buvo planuota sujungti į bendrą tinklą. Tačiau kol kas to padaryti nepavyko – ne visi Vilniaus rajonai yra sujungti dviračių takais. Sostinės dviračių takų infrastruktūrą Justas vertina teigiamai, važiuodamas iš esmės jaučiasi saugiai.
„Magistralinėmis gatvėmis nevažiuoju, stengiuosi važiuoti tik dviračių takais arba ramaus eismo gatvėmis. Manau per visą Vilnių galima saugiai pravažiuoti“, – įsitikinęs dviratininkų bendrijos narys J. Ingelevičius.
Justo nuomone, dviračiu važiuoti turi ne tik sportininkai, bet ir vaikai ar vyresni žmonės. Sukūrus saugią ir patogią dviračių takų infrastruktūrą žmonės su laiku ją atras ir vis dažniau naudos.
Per pastaruosius 4-erius metus Vilniuje buvo atnaujinta ir nutiesta 50 km dviračių takų. Šiemet ketinama nutiesti dar 20-imt km. Susiekimo dviračiais Vilniaus mieste projekto komandos vadovas Antonas Nikitinas sako, kad šiemet sujungti dviračių takų tinklo Vilniuje dar nepavyks. „Visiškai padengti dviračių takais miestą prireiks dar keleto sezonų darbo“, – sako jis.
Pasak dviračių infrastruktūros specialisto, Vilniaus senamiestyje automobilių eismo visiškai atsisakyti neplanuojama. Tačiau siekiama smarkiai sumažinti eismo srautą. Dėl to jau nuo liepos ketinama įvesti kilpinį eismo organizavimą Vilniaus senamiestyje. Tai turėtų leisti tiek pėstiesiems, tiek dviratininkams jaustis saugiau.
Ragina atsisakyti automobilio
Nauji pėsčiųjų ir dviračių takų projektai pradedami Gargžduose, Nidoje ir Šilutėje. Jau pradėti darbai Švenčionyse, Marijampolėje, Radviliškyje, Ukmergėje, Trakuose, Varėnoje – čia tiesiami takai bus integruojami į jau esamą tinklą ir leis sujungti gyvenamąsias, darbo, paslaugų ir poilsio vietas.
Dviratininkų bendrijos bei Kauno miesto tarybos narė Solveiga Dambrauskaitė-Bakutienė džiaugiasi, kad Kaune taip pat intensyviai daugėja dviračių takų. Solveiga sako, kad pastaraisiais mėnesiais Kaune pastebinti daugiau dviratininkų, tačiau didžioji dalis jų važinėja laisvalaikiu. O vykti į darbą ar parduotuvę renkasi retas.
„Mano vyras ištisus metus į darbą važiuoja dviračiu. Taip pat į parduotuvę. Netgi įvairius krovinius parsiveža dviračiu, – sako kaunietė. – Žiemos jau nėra tokios šaltos. Reikia geros aprangos nuo drėgmės ir dviračiu važiuoti galima visus metus. Svarbiausia pabandyti. Kada žmogus pabando, pamato, kad nėra čia jau taip baisu.“
Kaune gyvenančios moters teigimu, ilgesnius atstumus mieste įveikti kliudo netobula infrastruktūra, kuri ir atbaido potencialius dviračių naudotojus. Kaip Vilniuje, taip ir Kaune kai kurie dviračių takai tiesiami per siauri. Pasak Solveigos, pasitaiko ir kitų klaidų ar nepagalvotų sprendimų, tačiau dviratininkų bendrijos balsas yra girdimas ir į pasiūlymus atsižvelgiama.
Aplinkos ministerija nuo gegužės kviečia teikti paraiškas ir sunaikinus savo taršų automobilį gauti kompensaciją dviračiui, paspirtukui ar viešojo transporto bilietui įsigyti. Šiuo metu sulaukta virš 300-ų paraiškų. Valstybė tam numatė 5 milijonus eurų, o maksimali kompensacijos suma asmeniui siekia tūkstantį eurų.
Vilniuje gyvenanti Gabrielė Jomantaitė buvo pirmoji užpildžiusi šią paraišką. Teikiant paraišką svarbu susipažinti su automobilio sunaikinimo tvarka bei laikytis kitų taisyklių tam, kad kompensacija būtų išmokėta.
Gabrielė įsigijo 3 dviračius šeimai – 2 suaugusiems ir vieną vaikišką dviratį. O kompensaciją, siekiančią tūkstantį eurų, gavo praėjus maždaug mėnesiui nuo paraiškos pateikimo. Dviračių įsigijimas neprivertė visiškai atsisakyti automobilio. Tai jai ir šeimai išlieka laisvalaikio leidimo būdas.
Dviratis olandams – laisvės pojūtis
Paaiškinimų, kodėl Olandijoje dviračiai tokie populiarūs, ne tik laisvalaikiu, yra daug. Bredos taikomųjų mokslų universitete dviračių takų infrastruktūrą tyrinėjantis Joostas de Kruijfas pateikia bent tris paaiškinimus. Visų pirma – dviračiai yra olandų kultūros dalis – dviračiu važiuoti vaikus išmoko tėvai, o šie perima įprotį kasdieniame gyvenime. Antra – infrastruktūra pritaikyta saugiai jaustis įvairaus amžiaus ir patirties žmonėms ir trečia – palyginti neilgi atstumai. Dar prisideda sveikatingumas ir laisvės pojūtis – tai nulemia, kad olandai yra bene daugiausiai dviračiais važinėjanti tauta.
„Manau, kad dviračiai Olandijoje yra socialiai priimtina ir ypatingai gerai vertinama transporto priemonė, kai tuo metu kitose šalyse neretai į dviratį žiūrima kaip į transportą vargšams. Socialinis statusas ir išankstiniai įsitikinimai čia turi reikšmės. Jei pavyzdžiui prieš 5-10 metų Olandijoje kas nors būtų pasakęs, kad važinėja elektriniu dviračiu, dauguma būtų nusijuokę, nes tai juk pensininkų transportas. Tačiau paskutiniais metais elektrinių dviračių pardavimai smarkiai išaugo ir trečdalis parduodamų dviračių Olandijoje dabar yra elektriniai“, – pasakoja J. de Kruijfas.
Pasak specialisto iš Olandijos, dažniausiai saugumas yra faktorius, nulemiantis, kodėl žmonės sėda ant dviračio ir mina juo iki darbo. Tai svarbiausias aspektas, kuriant dviračiams pritaikytą miestą. Priklausomai nuo saugumo lygio susiformuoja ir atitinkama dviratininkų bendruomenė.
„Olandų dviratininkai labai skiriasi nuo kitų šalių dviratininkų, – tikina pašnekovas. – Štai, pavyzdžiui, atlikome tyrimą kartu su belgų mokslininkais. Išsiaiškinome, kad įprastas atstumas, kurį turi įveikti belgų dviratininkas, važiuodamas į darbą, yra gerokai ilgesnis, nei Olandijoje. Tad olandai nėra kažkuo labai išsiskiriantys dviratininkai – belgai sukaria žymiai ilgesnius atstumus. Aš pats esu patyręs dviratininkas, tačiau man yra sunku įveikti ilgus atstumus arba važiuoti sraute su, pavyzdžiui, Londono dviratininkais. Jie yra tikri fanatikai, lekia dideliu greičiu ilgas distancijas, o antai Olandijoje turime žymiai įvairesnę dviratininkų bendruomenę.“
Nepaisant to, kad Olandijoje dviračių infrastruktūra viena pažangiausių planetoje, ji ir toliau tobulinama. Joostas de Kruijfas pasakoja apie dvi esmines diskusijas tarp specialistų. „Šiuo metu Olandijoje verda didelės diskusijos dėl dviračių takų infrastruktūros naudojimo, kadangi šalia paprasto ir elektrinio dviračio atsirado du nauji – tai greitasis bei krovininis dviračiai. Krovininis gerokai lėtesnis, o greitasis – labai greitas. Tad diskutuojame, kaip organizuoti šių dviračių judėjimą mieste ir už jo ribų. Kita naujovė – įdiegiamos dar tobulesnės šviesoforų tinklo technologijos, kurios leidžia dviračiui komunikuoti su sistema ir vis rečiau sustoti. O tai dar labiau palengvina kelionę“, – Nyderlanduose diegiamas naujoves pristato pašnekovas.
Infrastruktūros gerinimas, pasak jo, yra tik vienas būdas didinti dviračių naudojimą. „Reikia gerai žinoti savo tikslinę auditoriją. Žinau iniciatyvų užsienyje, bandančių dviratį pasiūlyti jauniems profesionalams. Tam kuriami madingi rūbai, aksesuarai, sportiškas, tvarus įvaizdis ir taip bandoma sugundyti jaunimą, – pasakoja J. de Kruijfas. – O JK dviračiais skatinamos važinėti šeimos, taip leisti savo laisvalaikį. Dar matome, kad vis daugiau gamintojų tobulina dviračių dizainą ir patogumą. Manau, dviračiai buvo pradėję asocijuotis su nuobodumu, tačiau dabar galima įsigyti tikrai prašmatnių dviračių. Elektriniai dviračiai dar labiau palengvina keliones. Tad priežasčių nesėsti ant dviračio praktiškai nebėra.“
Tyrėjo iš Olandijos manymu, nors koronaviruso pandemija nusinešė daugybės žmonių gyvybes ir atnešė daug skausmo, tačiau kartu atnešė ir teigiamų pokyčių. Vienas iš jų – tai pasikeitęs supratimas apie darbą.
„Daugeliui darbas iš namų atrodė neįmanomas, nes tam nepritardavo vadovas. Bet per pastaruosius mėnesius tai pasikeitė. Žmonės suprato, kad sykį ar du per savaitę tikrai gali dirbti iš namų. O tai ženkliai sumažino eismą. Be to, ieškodami būdų laikytis socialinės distancijos, žmonės turėjo ieškoti alternatyvų viešajam transportui. Tokia alternatyva tapo dviratis.
Matome, kad daugybėje miestų stipriai išaugo dviratininkų. O kai turi dviratį, jį dažniau naudoji, o dažniau naudodamas, įgauni daugiau pasitikėjimo ir taip gimsta naujas įprotis. Tai žingsnis link tvaresnio transporto. Žinoma, dalis žmonių pasibaigus karantinui grįš į savo senus įpročius, tačiau tikiuosi, kad didžioji dalis pokyčių liks su visam“, – LRT RADIJUI sako Bredos taikomųjų mokslų universitete dviračių takų infrastruktūrą tyrinėjantis Joostas de Kruijfas iš Nyderlandų.
Pilną įrašą galite išklausyti:
