Please reload

Kitos naujienos

Saugus eismas madingas? Žinoma!

2019/05/22

 

Paskutinį, 10-ąjį, Vairuotojo dekalogo įsakymą – „Jausk atsakomybę už kitus“ – Lietuvos policijos kapelionas kunigas Algirdas Toliatas aptaria su Klaipėdos rajono policijos viršininke Rasa Stasiulaitiene ir Vilniaus apskrities Kelių policijos valdybos vyresniąja specialiste Aiste Dijokaite.

 

A. Toliatas: Aiste, daug metų vedate saugaus eismo užsiėmimus moksleiviams. Jūsų saugaus eismo klasė tokia populiari, kad norintieji apsilankyti turi registruotis iš anksto. Moksleiviai klasėmis eina pas Jus į kelių policiją, kad pačiupinėtų saugų eismą. Ar jaučiate, kad tai – veiksmingas kelias, ugdantis atsakingumą gatvėse ir keliuose?

 

A. Dijokaitė: Iš tiesų jau galima paskaičiuoti saugaus eismo klasės, įkurtos prieš dešimtmetį, darbo rezultatus. Antai ateina moksleiviai, gimnazistai, ir prisimena lankęsi mūsų klasėje, girdėję tą ir aną. Net tiksliai pacituoja, ką sakiau prieš kažkiek metų. Kolegos dukters klasė apsilankė pas mus, būdami pirmokais, pačioje rugsėjo pradžioje. Greičiausiai tai buvo viena iš pirmųjų mūsų pamokų apie saugų eismą. Šiemet atvyko jau dešimtokai, ir rezultatai akivaizdūs. Mokytoja prisipažino, kad mūsų saugaus eismo pamokėlė taip sudominusi mokinius, kad ši tema jiems tapo įdomi, aktuali, ir, žinoma, mokytojai rodant iniciatyvą bei padedant, buvo palaikoma ir tęsiama. Tie moksleiviai iš tiesų domisi eismo saugumu, laikosi taisyklių.

 

A. Toliatas: Susitinkate su daugybe moksleivių, įvairaus amžiaus. Ar skiriasi žinios ir supratimas tų, kurie saugaus eismo klasėje lankėsi būdami pradinukais ir vėliau, nuo tų, kurie pirmąkart apsilanko jau vienuoliktokai, dvyliktokai?

 

A. Dijokaitė. Skiriasi. Sutinku jaunuolių, neturinčių atsakymų į elementarius klausimus apie elgesį ir veiksmus gatvėje. Nors į tuos klausimus jau turėtų būti atsakyta. Tie jauni žmonės – dar ne vairuotojai, bet anaiptol ne saugūs pėstieji, ne saugūs dviratininkai ar keleiviai. Tad mokyklose moksleivių švietimas saugaus eismo temomis turėtų būti aktyvesnis. Mes, policininkai, nesame mokytojai. Saugaus eismo klasė buvo įkurta turint tikslą suteikti šios srities žinių ir stiprinti policijos bei visuomenės ryšį. Galbūt vaikas, kuris ateis vienintelį kartą į mūsų klasę, išsineš žinių, kurios apsaugos jo gyvybę ir sveikatą? Galbūt ta žinia jį nuolat lydės? Švietimo įstaigose šis procesas turėtų būti nuoseklus ir nuolatinis, o policijos, tad ir mano, tikslas – ne išmokyti kelių eismo taisyklių, o atskleisti, kaip įžvelgti pavojus gatvėje ir jų išvengti. Tai svarbiausia, nes taisyklių galima laikytis nepriekaištingai, ir nė nesusimąstyti, kad kai kurie žmonės jų nesilaiko. Būtent tada, kai sutinkame kelyje ką nors, nesilaikantį taisyklių, programuojama nelaimė, tad turime sugebėti pastebėti tą kažką, kad nelaimės išvengtume.

 

A. Toliatas: „Pastoracinėse gairėse vairuotojams“, dokumente, apie kurį kalbame, akcentuojama, kaip svarbu ne tik patiems viską teisingai daryti, bet ir galvoti ir už tuos, kurie yra šalia ir gali suklysti. Vadinasi, turime būti išmintingi ne tik už save, bet ir už kitus eismo dalyvius. Žinoma, neverta taip įsitraukti į galvojimą ir rūpestį kitais, kad patys imtume daryti klaidų, bet žinoti, kad kiti eismo dalyviai nebūtinai laikysis taisyklių, verta. Antai praktika rodo, kad dažniausiai pėstieji sužalojami einantys per perėją, degant žaliam šviesoforo signalui, nes žengia į gatvę nesidairydami, o jei dar su ausinukais ar rašydami telefonu žinutes... Jie įsitikinę esą teisūs, bet tragedija įvyksta, ir kas iš to teisumo, jei jau giedi danguje su angelais. O buvo galima išvengti nelaimės.

 

A. Dijokaitė: Daugelis įsitikinę, kad pėsčiųjų perėja – saugiausia vieta pereiti gatvę. Taip, perėja yra vieta gatvei pereiti, bet anaiptol nesaugi, jei nesisaugosime važiuojančių automobilių. Deja, mūsų keliuose pasitaiko visokių vairuotojų – neblaivių, apsvaigusių nuo narkotikų, kalbančių su keleiviais ar telefonu, užsiimančių pašaliniais darbais, ir tokie paprastai prie perėjų nesustoja. Todėl negana būti perskaičiusiems saugaus eismo taisyklių knygelę. Jeigu pasitenkintume taisyklių perskaitymu, jos liktų nesuprastos nei vaikų, nei suaugusiųjų – būtinas paaiškinimas, kodėl kelyje reikia elgtis būtent taip. Kodėl negalime į gatvę žengti staiga? Kodėl būtina apsidairyti? Todėl, kad vairuotojas negali sustabdyti transporto priemonės bet kada, ir kai pėsčiasis, neįsitikinęs, kad vairuotojas jį mato ir praleis, įžengia į perėją, vairuotojas gali nesuspėti sustoti. Arba kodėl svarbu gatvę pereiti sparčiai? Kad netrikdytume eismo, netrukdytume vairuotojams, pagaliau kad gamta būtų mažiau teršiama – kiek vairuotojai išdegina degalų, stovėdami prie perėjos, kol kažkas per ją sliūkina koja už kojos, rašydamas žineles. Kiekvieną taisyklę būtina paaiškinti pateikiant pavyzdžių iš praktikos.

 

A. Toliatas: Policija, Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos rūpinasi saugaus eismo sklaida, bet vienas lauke – ne karys. Kaip ir Vilniuje įsikūrusi saugaus eismo klasė viena nepajėgi aprėpti viso saugaus eismo mokymo – svarbu, kad šios srities žinių gautume mokykloje, šeimoje. Esu įsitikinęs, kad namuose saugus eismas, atsakomybė, supratimas turėtų tapti nuolatinėmis pokalbių temomis. Kaip minėjote, taisyklės labai svarbios, bet jų nepakanka – reikia praktinių dalykų, žinojimo, kaip vienu ar kitu netikėtu atveju greitai reaguoti gatvėje, tad svarbu nuolat treniruotis. Taip pat svarbu, kad eismo saugumas taptų ne tik policijos ir mokyklos, bet ir kitų organizacijų rūpesčiu.

 

A. Dijokaitė: Susitikimų su moksleiviais pabaigoje visada akcentuoju: taisyklės neegzistuoja, jei jos neįaugusios į žmogaus elgesį. Taisyklių gali būti prirašyta daugybė, bet jei žmogus jų nesilaiko, nesaugo savęs ir kitų, reiškia, tų taisyklių tiesiog nėra. Vaikams labai svarbu, kaip ši problema vertinama šeimoje. Gyvenimas yra kelionė, vaikai irgi keliauja, tad jiems būtini saugaus elgesio įgūdžiai. Pastebėjau, kad kelerius pastaruosius metus labai aktyviai ir nuoširdžiai saugaus eismo srityje dirba ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Darželių auklėtojoms ši tema ne antraeilė. O mokyklose jaučiamas štilis, galbūt dėlto, kad žiniasklaida skelbia karo keliuose pabaigą. Bet karas mūsų keliuose nesibaigė. Taip, žuvusiųjų sumažėjo, bet žūčių yra, ir kiekviena iš jų sukrečia šeimą, visuomenę. Kiekvienas žmogus, žuvęs kelyje, didžiulė netektis. Apie tai verta susimąstyti, ir saugaus eismo srityje būtinas nuolatinis ugdymas – nuo darželio iki mokyklos, taip pat ir vyresniųjų klasių. Beje, kyla problemų dėl mokytojų – jie nepakankamai pasirengę mokyti saugaus eismo, nes, kaip minėjome, perskaityti taisykles negana.

 

A. Toliatas: Saugus elgesys gatvėse ir keliuose panašus į užsienio kalbos mokėjimą: atrodo, moki, bet nenaudojama netrunka pasimiršti. Tad reikalingas nuolatinis skaitymas, klausymasis, kartojimas. Net išlaikiusieji vairavimo egzaminą turėtų vis atnaujinti žinias.

Rasa, daug metų organizuojate jaunųjų eismo dalyvių konkursą „Šviesoforas“. Vedėte seminarą pedagogams apie sėkmingo saugaus eismo renginio formulę. Gal pasidalintumėte ir su mumis?

 

R. Stasiulaitienė: Teko bendrauti su pedagogais, ir diskusija pavyko labai konstruktyvi. Atrodo, žinome, kaip organizuoti sėkmingą renginį. Bet iš mokytojų išgirdau, kad yra problemų. Pirmiausia, pedagogai (ir dėstantys pradinukams, ir vyresniems) per menkai motyvuojami mokyti saugaus eismo. Kitas dalykas: mokytojai, įdedantys daug darbo, organizuojantys renginius, susiduria su tokia „smulkmena“ kaip finansavimo trūkumas – nepakankama švietimo skyrių ir savivaldybių pagalba. Pasitaiko, kad mokytojas padaro viską: suorganizuoja komandą, išmoko mokinius, jie įgyja reikiamų kompetencijų, bet ateina laikas vykti į konkursą ir paaiškėja, kad nėra su kaip. Ir vaikai lieka už borto, o jie yra mūsų jaunieji eismo dalyviai, įgiję žinių ir norintys jas parodyti.

Diskutavome su mokytojais, kas padėtų pritraukti tuos reikiamus dalykus, kaip padaryti saugaus eismo mokymą madingą. Buvo išsakyta įdomių minčių. Seminaro dalyviai pasidalino į keturias grupes: moksleivių, pedagogų, konkurso organizatorių ir policijos pareigūnų. Kiekviena grupė turėjo įvardinti, ko reikia, kad, jų nuomone, renginys pavyktų puikiai. Paaiškėjo, kad skirtingai matome sėkmingą renginį, bet dėl kai kurių dalykų sutariame. Kiekviena grupė nori išskirtinio renginio – su edukacine programa, patrauklia ir įdomia vaikams. Juos visada domina specialiosios policijos technikos parodos, policijos kinologai su augintiniais, ekspertai, imantys pirštų atspaudus – kad ir kiek kartų būtų matyta, vaikams visada įdomu. Kitas dalykas – ieškoti žmonių, galbūt matomų televizijoje, kurie mūsų moksleiviams autoritetas. Mėginti juos įtraukti į renginį, kad vaikai turėtų galimybę su tokiais žmonėmis susitikti, pabendrauti. Tegu tie žinomi žmonės reklamuoja saugų atsakingą elgesį kelyje, saugos priemones, kad ir atšvaitus. Kodėl žmonės nesegi atšvaitų? Todėl, kad jie pas mus nemadingi ir negražūs. Galbūt verta surengti atšvaitų konkursą? Žinau, kad vilniečiai surengė, ir vaikai sukūrė gal 115 skirtingų atšvaitų. Beje, tai idėja pramonininkams: pagaminti atšvaitų, kuriuos norėtume segtis prie rankinės ar striukės.

 

A. Dijokaitė: Konkursas „Atšvaitas reikalingas ir madingas“ vienoje sostinės gimnazijoje buvo surengtas dar prieš kelerius metus. Atvežiau vaikams daugybę atšvaitų, juostų, ir jie per pamoką sukūrė rūbelių kolekciją su atšvaitais. Kelerius metus darėme šį renginį, su Vilniaus dailės akademija buvo sutarta, kad viena studentė, ruošdama darbą, parengs drabužių su atšvaitais kolekciją. Ji pasiteisino. Dabar, esu įsitikinusi, pakanka įvairiausių formų atšvaitų, tad tikrai galima kurti ir puoštis. Būkime išradingi, puoškimės, stenkimės būti pastebėti. Atšvaitą negana turėti, reikia ir kitiems parodyti, tad segėkime jį kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje, kad visi pamatytų, o automobilių žibintų šviesos pagautų.

 

A. Toliatas: Atšvaitai – vienas iš saugaus eismo elementų. Jų yra daugiau: prisegtas saugos diržas, blaivumas kelyje… Beje, ar pagalvojame, kad, sėsdami prie vairo pervargę, esame dėmesingi maždaug tiek pat, kaip pavartoję alkoholio. Taip, promilių neįpūstume, o reakcija, budrumas ir atsakomybė? Ar reikia aiškinti: viena nusinešta gyvybė – daugybė suluošintų gyvenimų ir didelis skausmas. Tad ieškokime būdų padaryti madingus ne tik atšvaitus, bet ir atsakingą vairavimą, atsakingą elgesį kelyje. Beje, į atšvaitų kūrimo ir kitus konkursus galbūt verta įtraukti ne tik moksleivius? Antai Marijos radijas buvo užsakęs atšvaitų su radijo logotipu, ir tikintieji, garbios ponios bei ponai, segėjo juos ir vaikščiojo su Dievo pagalba. Tad jei žmonėms reikia būtent tokių atšvaitų – kodėl nepagaminti? Tegu tik būna matomi, segimi ir atlieka funkciją. Ir, žinoma, kiekvienas būkime žinios nešėjas, paraginkime kitus.

 

A. Dijokaitė: Taip, rodykime asmeninį pavyzdį ir uždekime troškimu kitus.

 

A. Toliatas: Žmonės, kurie tampa ambasadoriais, net nekalbėdami apie saugų eismą jaučia atsakomybę. Įsivaizduokime, kas atsitiktų, jei toks ambasadorius būtų užkluptas darantis kažką negera – kokia žinia būtų ištransliuota tūkstančiams. Tad žmonės, kurių žodžiai ir darbai svarbūs bei įtaigūs, vienu žodžiu gali išgelbėti tūkstančius arba nužudyti.

 

R. Stasiulaitienė: Mes atšvaitų problemą sprendėme kitaip: ankstyvą rytą pareigūnai atvažiuoja į viešojo transporto stotelę, kur susirenka vaikų iš atokesnių vietovių ir patikrina, ar visi turi atšvaitus. Pirmą kartą gal 80 proc. vaikų neturėjo atšvaitų. Pareigūnai paaiškino, kodėl jie būtini, išdalijo ir pažadėjo vėl atvažiuoti. Tai vaikai kitą rytą išsirikiavę iš tolo švytėjo. O dėl suaugusiųjų, ypač moterų, sunkiau. Vieną pareigūnai sustabdė lekiančią per gatvę, visiškai tamsiai apsirengusią, be jokio atšvaito. Moteris susinervino: „Palikite ramybėje. Noriu mirti“. Bet policininkai buvo kalbūs, draugiški, užsegė pilietei vieną atšvaitą ant rankinės, kitą – ant rankos, tad tikiuosi, ji sėkmingai tebevaikšto Gargžduose.

 

A. Toliatas: Esu girdėjęs komentarų, kad atšvaitai negražiai atrodo, kad geriau šviesti iš vidaus. Žinoma, svarbu šviesti ir būti gražiems, bet dar geriau būti gyviems, ir, manau, galima tuos dalykus suderinti. O švytėjimas, kaip minėjome, gali būti stilingas, ir, svarbiausia, pamokantis ir uždegantis kitus. Tad kiekvienas pagalvokime, ką galime padaryti, kad žmonės pamėgtų atšvaitus.

 

A. Dijokaitė: Kartais vieni kitiems įvairiomis progomis dovanojame menkaverčių daiktų. Tad dovanokime atšvaitų. Įsivaizduokime: mama įkiša ranką į striukės kišenę, užčiuopia atšvaitą ir pagalvoja: „Kaip vaikai manimi rūpinasi, kad būčiau saugi ir gyva“...

 

A. Toliatas: Nežinau, ar vaikai skaito svetainę Bernardinai.lt. Jei skaito, galbūt pasinaudos šiuo patarimu.

Pabaigai norėčiau paklausti, kokių dar praktiškų saugaus eismo patarimų duotumėte? Kaip ugdyti ir auginti atsakomybę? Patiko Jūsų, Aiste, pasakymas, kad taisyklės yra gerai, bet be atsakomybės – nieko vertos. Tad ką patartumėte, kad mūsų 10-asis Vairuotojo dekalogo įsakymas „Jausk atsakomybę už kitus“ įgautų kūną? Kad būtume atsakingesni vairuotojai, dviratininkai, pėstieji, jaunimas ir senjorai.

 

A. Dijokaitė: Svarbiausia keliaujančiajam – graži kelionės pabaiga. Tad, jei vežame keleivių, pasirūpinkime jų saugumu, paprašykime užsisegti saugos diržus. Priekyje jau įpratome, o sėdėdami gale – dar ne.

Sambūriuose, grūstyse, sustoję prie šviesoforo, būkime pasirengę pajudėti, nestabdykime eismo – juk žinome, kokia šviesa po kokios užsidega. Kartais per tą laiką, kol suvokiame galį važiuoti, bent kelios transporto priemonės būtų spėjusios pajudėti.

Vasarą mėgstame iškylauti gamtoje, tad pasirūpinkime, kas parveš iš šventės, jei pavartosime alkoholio. Galbūt kviesti taksi?

Pasitaiko, kad kas nors iš kompanijos neblaivus mėgina sėsti prie vairo. Pasistenkime atkalbėti. Jei nepavyks – kvieskime policiją.

Ypač turėtų būti dėmesingi tėvai, turintys vaikų, pradedančių vairuotojų. Galbūt tėvams geriau patiems parsivežti vaikus, negu patikėti vežti neatsakingam jaunam vairuotojui – nežinia, kokiu greičiu, kokiu keliu, galbūt neprisisegusius diržais?

Automobilių stovėjimo aikštelėse prie prekybos centrų, važiuodami atbuline eiga, nepamirškime pasisaugoti, praleisti pėsčiuosius. Pėstieji taip pat turėtų būti dėmesingi.

 

R. Stasiulaitienė: Linkiu visiems prisiminti, kad kiekvienas žingsnis gali turėti pasekmių eismo dalyviams, nedaryti klaidų, kurios gali brangiai kainuoti. Ir Jums, ir kitiems asmenims.

 

A. Toliatas: Brangiausia, ką turime, – gyvybė. Ir sava, ir artimųjų, kuriems esame brangūs. Nelaimės keliuose, net netyčinės, palieka begalinę tuštumą ir kaltės jausmą, kad galbūt kažko nepadarėme. Vieni išgyvena labai, kiti, kietos širdies, net nusinešę gyvybę jaučiasi lyg niekur nieko. Bet visi, ir nukentėjusieji, ir padariusieji nusikaltimą, esame sukurti pagal vieną Dievo paveikslą, tik dažnai elgiamės ne pagal jį, o kartais ir visai priešingai. Tad norėčiau visiems palinkėti atviros širdies, kad sugebėtume gyventi pagal Dievo paveikslą, turėti nusistatymą neteršti kelių blogomis mintimis, veiksmais, žodžiais, irzuliu. Būkime tie, kurie sustabdo ir pašalina iš kelio visas šias kliūtis. Net jei mus kažkas sunervino, nereiškia, kad turime perduoti šią estafetę. Būkime išmintingesni, pasistenkime ir savyje, ir kituose atrasti Dievo paveikslą, pažadinkime jį net tada, kai jo nematome. Biblijoje rašoma: „Kas beldžia, tam bus atidaryta“. Dievas yra kantrus, ir mes būkime panašūs į Dievą.

 

Šaltinis: Marijos Radijas; bernardinai..lt

Dalintis
Please reload

Privatumo politika

© 2019. Saugokime jaunas gyvybes keliuose.

  • Facebook - White Circle