Pėstieji – pažeidžiamiausi eismo dalyviai

Pėsčiasis, kaip ir automobilio, dviračio ar motociklo vairuotojas, taip pat yra eismo dalyvis. Tačiau, palyginti su transporto priemonių vairuotojais, pėstieji yra labiausiai pažeidžiami eismo įvykio metu. Ką turėtų daryti pėstieji, kad būtų saugesni eisme? O kaip prie jų saugumo gali prisidėti ir kiti eismo dalyviai?

Lietuvos kelių policijos statistika rodo, kad praėjusiais metais Lietuvos keliuose žuvo 68 pėstieji. Dar 961 buvo sužeistas.

Šių metų pirmojo pusmečio statistika ir vėl negailestinga pėstiesiems. Jų šiemet žuvo 34, iš kurių 24 buvo partrenkti tamsiu paros metu. Kas trečias pėsčiasis buvo partrenktas pėsčiųjų perėjose.

Nors kiekvienas atvejis labai skirtingas ir eismo įvykius gali nulemti skirtingos aplinkybės, tačiau yra bendrų dalykų, kurie šią statistiką galėtų pakreipti į geresnę pusę.

Dėmesingumas ir atsakingumas

Ką pėstieji galėtų padaryti, kad eisme jaustųsi saugiau? Atsakydamas į šį klausimą, Lietuvos pėsčiųjų asociacijos prezidentas Silvestras Dikčius priminė vieną elementarią taisyklę, kurią išmokstame dar vaikystėje.

„Pradinėse klasėse mane mokė, kad prieš einant per kelią iš pradžių reikia pažiūrėti į kairę, po to – į dešinę. Kol kas tuo vadovaujuosi ir pakankamai saugiai vaikštau.

Nežinau, ar reikia imtis kažkokių papildomų priemonių judant mieste įprastomis dienomis, nes žmonės, išeidami į lauką, neturėtų jaustis lyg eidami į karo zoną.

Todėl patarimas labai paprastas – būti dėmesingiems. Ir jis galioja tiek pėstiesiems, tiek ir vairuotojams“, – LRT.lt sako S. Dikčius.

Naujausios technologijos keičia pėsčiųjų įpročius ir, deja, ne į gerąją pusę. Kaip teigia Susisiekimo ministerijos Saugaus eismo skyriaus vedėjas Vidmantas Pumputis, vis daugiau nelaimių nutinka būtent dėl to, kad pėsčiųjų dėmesys nukreipiamas ne į saugų kelio kirtimą, o į telefono ekraną.

„Žengdamas į perėją pėsčiasis visada turi įsitikinti, ar jam yra saugu įžengti į kelią. Labai dažnai pastebima, kad pėstieji eidami per perėją kalba telefonu, rašo SMS, per ausines klausosi muzikos, galvą būna užsidengę gobtuvu ir į perėją žengia nesižvalgydami“, – elementarias, bet skaudžias pasekmes galinčias sukelti pėsčiųjų daromas klaidas įvardija V. Pumputis.

Leistinas ir saugus greitis – ne tas pats

Labai dažnai vairuotojai teigia, kad jie važiuoja leistinu greičiu, todėl elgiasi saugiai ir atsakingai. Tačiau KET nurodo, kad artėdamas prie pėsčiųjų perėjos vairuotojas privalo sumažinti greitį. Tai reiškia, kad jeigu važiuojama 50 km/val. greičiu, prieš pėsčiųjų perėją jį reikėtų dar šiek tiek sumažinti, nes tai, kas leistina, nebūtinai yra ir saugu.

Kad greitis daro tiesioginę įtaką pėsčiųjų saugumui ir gyvybei, sutinka ir S. Dikčius.

„Pavyzdžiui, jei pėsčiasis patrenkiamas automobilio, kuris važiuoja 50 km/val. greičiu, tai tikimybė, kad jis žus, yra 10 proc. Tačiau jei automobilis važiuoja 70 km/val. greičiu, tikimybė žūti pėsčiajam padidėja iki 90 proc.“, – greičio įtaką pabrėžia S. Dikčius.

Apie greičio įtaką pėsčiųjų saugumui kalba ir V. Pumputis. Jis patvirtina, kad tai yra didelę įtaką ne tik pėsčiųjų, bet apskritai eismo saugumui darantis veiksnys.

„Greičio viršijimas gyvenvietėse yra tas veiksnys, kuris kelia ypač didelį pavojų pėstiesiems. Tačiau matome ir kitą problemą – miestuose trūksta zonų, kur leistinas greitis būti ribojimas iki 30 km/val., pavyzdžiui, miegamuosiuose rajonuose, prie mokyklų, darželių“, – teigia V. Pumputis.

Laike užstrigusi infrastruktūra

Nors dažniausiai, kaip pagrindiniai veiksniai, lemiantys saugumą, įvardijami saugus greitis ir eismo dalyvių savitarpio supratingumas, ne ką mažesnę įtaką daro ir aplinka. Pavyzdžiui, atnaujintas pėsčiųjų takas suteikia daugiau komforto, bet nebūtinai yra saugesnis.

„Mes gyvename sovietinėje infrastruktūroje, kuri buvo kuriama negalvojant apie saugumą ir patogumą. Kas labiausiai liūdina, kad atnaujinant kelią ar gatvę viskas paliekama taip pat. Klojamas naujas asfaltas, naujos plytelės, bet pati infrastruktūra paliekama tokia pati.

Tuo metu užsienio šalyse, kurios rūpinasi saugumu, ten sukuriamos tokios sąlygos, kad vairuotojas tiesiog nenorėtų viršyti greičio. Siaurinamos eismo juostos, daromi nuožulnūs šaligatviai arba pati važiuojamoji dalis yra iškilusi.

Viskas daroma, kad vairuotojas suprastų, jog jis važiuoja gyvenamojoje zonoje, kur bet kada gali išeiti pėsčiasis“, – infrastruktūros tobulinimo spragas įžvelgia S. Dikčius.

Tuo metu Susisiekimo ministerijos atstovai pastebi vis daugiau teigiamų pokyčių infrastruktūros gerinimo ir pritaikymo pėstiesiems srityje. Miestuose įrengiamos naujos arba atnaujinamos jau esančios pėsčiųjų perėjos, tiesiami nauji dviračių takai, įrengiami atitvarai. Bet, nepaisant to, poreikis infrastruktūros gerinimui išlieka didelis.

„Kai kurios savivaldybės tam kreipia didesnį dėmesį, kai kurios mažesnį, tačiau teigiami pokyčiai vyksta. Beveik visos savivaldybės savo darnaus judumo mieste planuose (DJMP) yra numačiusios pėsčiųjų perėjų įrengimą, rekonstrukcijas, apšvietimo, apsauginių tvorelių ar informacinių greičio matuoklių įrengimą.

Tačiau naujos, saugios ir patogios infrastruktūros poreikis pėstiesiems ir dviratininkams yra labai didelis“, – LRT.lt komentuoja V. Pumputis.

Pėsčiųjų saugumui pavojų kelia ne tik automobiliai ir motociklai, bet ir dviratininkai. Kaip teigia S. Dikčius, konfliktas tarp šių eismo dalyvių grupių užprogramuotas taip pat dėl tinkamos infrastruktūros nebuvimo.

„Stiprus dviratininkų padidėjimas įvyko maždaug 2008-aisiais metais, todėl jų kultūra Lietuvoje yra labai jauna. Taip pat visi žino, kad dviračiams skirta infrastruktūra nėra gerai išvystyta nė viename Lietuvos mieste. Todėl šis konfliktas yra užprogramuotas dėl infrastruktūros nebuvo.

Dviratininkai nesijaučia saugūs važiuodami gatve, todėl renkasi važiuoti šaligatviu, pėsčiųjų zona. Tuomet kyla konfliktas, nes jei dviratininkas bando tave apvažiuoti, pėstiesieji patiria stresą“, – dar vieną problemą įžvelgia S. Dikčius.

Kad dviratininkai ir pėstieji iš tikrųjų konfliktuoja, pripažįsta ir V. Pumputis. Tačiau jis pabrėžia kitą problemą, kuria visgi sukelia pėstieji.

„Patarimas pėstiesiems – neiti dviračių juosta ar taku. Ši infrastruktūros dalis yra skirta dviratininkams. Dviračių takais žygiuojantys pėstieji ne tik gali sukelti susidūrimą, bet jie gali susižeisti patys ir sužeisti kitus.

Šis pažeidimas ypač piktina dviratininkus, kurie, siekdami išvengti susidūrimų su pėsčiaisiais, yra priversti manevruoti ir rizikuoti savo sveikata, neretai net patirdami rimtų sužeidimų. Tai pakankamai nauja problema, su kuria dažniausiai susiduria didmiesčių gyventojai“, – kad atidesni turi būti ne tik dviratininkai, bet ir pėstieji, pabrėžia V. Pumputis.

Tamsūs pėstieji, tamsiu paros metu – dažniausia tragiškų nelaimių priežastis

Statistika negailestinga, kai kalbama apie pėsčiuosius žuvusius tamsiu paros metu. Pavyzdžiui, iš šiemet žuvusių 34 pėsčiųjų net 24 gyvybę prarado tamsiuoju paros metu.

„Tamsiu paros metu, einant kelkraščiu būtina naudoti matomumą gerinančias priemones – atšvaitą, ryškiaspalvę liemenę, su savimi turėti žibintuvėlį. Šios priemonės padeda išsaugoti gyvybes, nes pėsčiasis tamsiu paros metu tampa matomu transporto priemonių vairuotojams.

Deja, šių taisyklių pėstieji dažnai nepaiso. Per pastaruosius penkerius metus vidutiniškai apie 70 proc. pėsčiųjų žuvo dėl to, kad jie tamsiu paros metu neturėjo matomumą gerinančių priemonių“, – liūdną statistiką pateikia V. Pumputis.

Beviltiškai apie šią situaciją kalba ir S. Dikčius. Jis pripažįsta, kad šios problemos sprendimui tikrai dedamos nemažos pastangos, tačiau daugeliu atvejų patys žmonės nesuvokia, kad jie patys save stumia į mirtiną pavojų.

„Tai didelis galvos skausmas tiek vairuotojams, tiek policijai. Kažkokių receptų, kaip spręsti šia problemą, nėra. Vienintelis dalykas – tai švietimas ir tiesioginis kalbėjimas, kas ir yra daroma.

Tikriausiai tai ateina iš sovietinio mąstymo, kad savimi rūpintis nereikia, aplinka tai turi padaryti arba elementariausiaia nevertinama savo gyvybė“, – apgailestauja S. Dikčius.

Kad švietimo procesas tikrai vyksta, patvirtina ir V. Pumputis, vardindamas specialias priemones, skirtas moksleiviams.

„Jau kelerius metus vyksta įvairūs projektai. Lietuvos mokinių konkursas „Saugokime jaunas gyvybes keliuose“, pradinių klasių mokinių konkursas „Šviesoforas“, jaunųjų dviračių vairuotojų varžybos „Saugus ratas“, vyresniems mokiniams – jaunųjų mopedų ir motociklų bei automobilių vairuotojų varžybos. Kasmet šiuose konkursuose dalyvauja daugiau kaip 50 tūkst. mokinių iš visos Lietuvos“, – pasakoja V. Pumputis.

Šaltinis: www.lrt.lt